LNKC logotipas

Dainų diena 2018
Tautinis kostiumas

 

Dzūkija Suvalkija Žemaitija

 Mažoji Lietuva

 Aukštaitija Žemaitija


Išeiginiai drabužiai

Išeiginiai drabužiai tradicinėje kultūroje buvo reikšminga kiekvieno žmogaus asmeninio turto dalis, šeimyninės bei socialinės padėties ženklas. Kai kurios aprangos dalys bei jų puošyba buvo glaudžiai susijusi su kaimo bendruomenės papročiais, liaudiškų tikėjimų bei prietarų, etiketo reikalavimais. Geriausių, šventėms skirtų drabužių komplektą sudarė rūbai, aksesuarai, papuošalai, pagaminti iš naminių ir nusipirktų pramoninių žaliavų. Kai kurie brangūs arba su papročiais susiję drabužiai bei papuošalai galėjo būti paveldimi. Kilmės požiūriu atskiri drabužiai, jų siuvimo bei puošybos ypatumai priklausė įvairioms praeities epochoms, tačiau kiekviename konkrečiame išeiginių drabužių komplekte paveldėtos aprangos savybės ir naujovės buvo interpretuojamos savitai, tik tai vietovei bei laikotarpiui charakteringu būdu. Kaimiečių drabužiai niekada neatitikdavo savojo laikotarpio elitinės (aristokratų ir miestiečių) mados reikalavimų, nors ir patirdavo jos įtaką. Vietinės kaimiečių mados formavimosi centrai buvo didesnės parapijos, artimiausi miesteliai bei prekyvietės. Kita vertus, nesunku išskirti ir bendrus bruožus, būdingus visam etnografiniam regionui.

 

Tradiciniai XIX a. vyrų drabužiai

Vyro išeiginis kostiumas – balti, dažniausiai lininiai marškiniai, vilnonės arba pusvilnonės kelnės, velto milinio audinio sermėga ar vėliau ją pakeitęs surdutas bei švarkas. Po surdutu ir švarku vilkėta liemenė, dažnai ryškiaspalvio naminio audinio. Juostasi namie austomis juostomis arba odiniais diržais – pastaraisiais dažniau Vakarų Lietuvoje.

Vyrai avėjo odiniais batais – labiausiai vertinti auliniai. Šventadienė skrybėlė buvo velta, fetrinė, o jos forma primindavo vieno ar kito laikotarpio miesto madą. Santūrių spalvų vyrišką kostiumą pagyvindavo keli ryškesni priedai: marga vilnonė arba šilkinė kaklaskarė, skrybėlę puošiančios, batų aulus prilaikančios juostelės, prie skrybėlės segamos plunksnos, dirbtinės ar tikros gėlės.

Šaltu oru vilkėtos storo milo sermėgos, avikailio kailiniai, dėvėtos kailinės kepurės.

Tradiciniai XIX a. vyrų drabužiai

Vyro išeiginis kostiumas – balti, dažniausiai lininiai marškiniai, vilnonės arba pusvilnonės kelnės, velto milinio audinio sermėga ar vėliau ją pakeitęs surdutas bei švarkas. Po surdutu ir švarku vilkėta liemenė, dažnai ryškiaspalvio naminio audinio. Juostasi namie austomis juostomis arba odiniais diržais – pastaraisiais dažniau Vakarų Lietuvoje.

Vyrai avėjo odiniais batais – labiausiai vertinti auliniai. Šventadienė skrybėlė buvo velta, fetrinė, o jos forma primindavo vieno ar kito laikotarpio miesto madą. Santūrių spalvų vyrišką kostiumą pagyvindavo keli ryškesni priedai: marga vilnonė arba šilkinė kaklaskarė, skrybėlę puošiančios, batų aulus prilaikančios juostelės, prie skrybėlės segamos plunksnos, dirbtinės ar tikros gėlės.

Šaltu oru vilkėtos storo milo sermėgos, avikailio kailiniai, dėvėtos kailinės kepurės.

Tautiniai kostiumai

XX a. pradžioje Lietuvoje pradėta vilkėti tautiniais kostiumais, sekant ankstyvesne kitų tautų praktika. Tam naudoti kai kurie autentiški tradiciniai kaimo drabužiai bei audiniai, įvairūs jų perdirbiniai. Drauge prasidėjo ir tradicinio kaimo kostiumo tyrinėjimai, gausėjo drabužių rinkinių muziejuose.

Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje tautiniais kostiumais rengėsi beveik vien tik moterys. Dažniausiai jais vilkėjo įvairių patriotinių organizacijų narės, choristės ir kitos saviveiklininkės. Ypač kostiumų vilkėjimą skatino dainų šventės. Tautinis kostiumas vyrams pradėtas intensyviau kurti tik ketvirtąjį dešimtmetį, kai ėmė plisti tautiniai šokiai.

Po Antrojo pasaulinio karo, sovietų okupacijos metais, tautiniais kostiumais vilkėta beveik vien tik scenoje. Stilizuoti kostiumai buvo kuriami ir masiškai gaminami daugiausia šokėjams. Dauguma jų buvo labai prasti, pigūs, kartais visiškai nebeprimenantys istorinės kaimo aprangos.

XX a. pabaigoje, išplitus folkloro sąjūdžiui, greta Lietuvoje paplitusių stilizuotų sceninių kostiumų įsitvirtino ir tradicinę XIX a. kaimo aprangą kopijuojantys tautiniai drabužiai.