ŠVENTĘ KURIAME VISI

            Lietuvos mėgėjų teatrų šventė ATSPINDŽIŲ vardu pavadinta 1991 metais. Kasmet rudenį pajėgiausi šalies suaugusiųjų teatrai 3-4 šalies vietose rodo naujausius spektaklius, iš kurių pačius ryškiausius vertinimo komisija atrenka į finalą. Nesunku suskaičiuoti, kad per 16-a metų surengta per 50 regioninių ir 16-a finalinių švenčių, suvaidinta daugiau kaip 600 spektaklių, sukurta per 7000 vaidmenų! Šių metų statistika tokia: 3-ose regioninėse šventėse Ukmergėje, Kretingoje, Kupiškyje suvaidinti 33 spektakliai, scenoje pasirodė per 500 artistų! 16 spektaklių įvertinti diplomais, iš jų 4 stipriausius matėme baigiamojoje šventėje Šiauliuose. Tai Klaipėdos kultūros centro „Žvejų rūmai“ jaunimo teatro „Be durų“ spektaklis pagal Č. Aitmatovo apysaką „Margas šuo, bėgantis palei jūrą“ (režisierė Angelė Juškevičienė), Pasvalio kultūros centro šokio teatro „Tango and“ spektaklis „B0nantys“ (Scenarijaus autorė Asta Liukpetrienė, choreografas Sigitas Repšys), Pasvalio krašto muziejaus teatro spektaklis I. Villgisto „Helverio naktis“ (teatro vadovas Gintaras Kutkauskas) ir Kalvarijos mėgėjų teatro „Titnagas“ spektaklis R. Kaškausko „Meilės keturkampis“ (režisierius Kęstutis Krasnickas). Puikūs spektakliai, kuriuos buvo įdomu žiūrėti jau ne pirmą kartą. Apie tai kalbėjome su režisieriais regionuose, apie juos rašo vertinimo komisijos nariai, todėl pateiksiu tik užsienio svečių nuomonę apie matytus spektaklius. O svečių turėjome išties garbių: tai Jokė ELBERS – Olandijos mėgėjų teatrų asociacijos tarptautinė meno koordinatorė, Gudrun HALLA – Islandijos mėgėjų teatrų asociacijos prezidentė, Villborg VALGARSDOTT – Islandijos mėgėjų teatrų asociacijos generalinė sekretorė, Steinar ARNESEN – Norvegijos teatro asociacijos prezidentas. Jie skrido iš Islandijos, Norvegijos, Olandijos, kad patys pamatytų, koks yra Lietuvos mėgėjų teatras, susipažintų su režisieriais, pristatytų jiems savo šalių patirtį. Tuo tarpu net ATSPINDŽIUOSE dalyvavę režisieriai ne visi atvažiavo į Šiaulius, o šešis  diplomus vežėme atgal į Vilnių – jų įteikti nebuvo kam… Tik nesakykite, kad visi turėjo labai svarbių reikalų, renginių – kas dar gali būti svarbiau režisieriui už šventės , kurioje jis savo noru dalyvavo, finalą? Neatvažiuoti nors vienam teatro atstovui (jeigu jau negali pats režisierius) – tolygu parodyti nepagarbą, pirmiausia, kolegoms, komisijai, organizatoriams. Kam tuomet rengiama baigiamoji šventė? Ar tik tiems teatrams, kurių spektakliai rodomi? Vertinimo komisijos nariams, kurie juos žiūri antrą, o kai kurie ir trečią ar ketvirtą kartą? Žiūrovams, kurių vis dar nemokame deramai pakviesti, nors tikrai turime, ką parodyti? Gal tikrai nereikia finalo? Užtenka tik regioninių švenčių? Nesuprantu tų režisierių, kurie nenori pamatyti įdomiausių sezono spektaklių. Gal kaltos nepagrįstos ambicijos, kad jų spektaklis nebuvo tinkamai įvertintas? Ir žaviuosi tais, kurie domisi kolegų darbais, sugeba juos įvertinti, kurie nebijo kažko nežinoti, bet pasiryžę ką nors išmokti. Todėl labai dėkoju visiems Šiaulių apskrities režisieriams, Panevėžio rajono režisieriams, klaipėdietei Živilei Dargytei, biržietei Vitai Vorienei, birštoniečiui Rimantui Jacunskui, rokiškėnams Jonui Buziliauskui ir Justinui Krisiūnui, mažeikietei Daivai Gedvilienei, Kazlų Rūdos mėgėjų teatro vadovams, stebėjusiems spektaklius ir dalyvavusiems susitikime su šventės svečiais.
            Kaip svečiai įvertino, pasak jų, mūsų „nacionalinės“ teatro šventės spektaklius ? Vienu žodžiu –„PUIKIAI! Juos reikia rodyti visame pasaulyje, vežti į tarptautinius festivalius! Spektakliai labai skirtingi, įdomūs, originalūs, aukšto meninio lygio, puiki vaidyba, režisūra, puiki muzika ir choreografija,“ – tokiais žodžiais ir epitetais buvo apibūdinami spektakliai. Galbūt svečiai buvo itin mandagūs, todėl neišgirdome jokios kritikos net dėl akivaizdžių akibrokštų – per patį dramatiškiausią „Helverio nakties“ spektaklį staiga pasigirdo paauglių klyksmai, roko muzikos akordai – čia pat, kultūros centre, prasidėjo paauglių diskoteka. Pasirodo, tai „pelną nešantis komercinis renginys, kurio negalima atsisakyti“, taip mums paaiškino kultūros centro direktoriaus pavaduotoja. Kodėl per spektaklį žiūrovai gali varstyti salės duris, vaikščioti po salę, kalbėti mobiliaisiais telefonais? Į šį klausimą turbūt niekas negalėtų atsakyti. Beje, ši „bėda“ būdinga visiems kultūros centrams. Sakysite, tai žiūrovų ir dalyvių kultūros reikalas? Sutinku, tačiau, ką mes padarėme, kad viskas būtų kitaip? Švedijoje viename festivalyje salės durys tiesiog užrakinamos iki spektaklio pabaigos. Panevėžio Juozo Miltinio mokykloje vykusiame CATAPULTOS festivalyje pasielgta taip: prie salės durų nuolat stovėjo budėtojai, ir, prasidėjus spektakliui, nė vienas pavėlavęs nebuvo įleistas, tačiau jis spektaklį galėjo stebėti per koridoriuje įrengtą monitorių, rodantį tiesioginę transliaciją iš salės. Žinoma, negali taikyti vienodo recepto visiems, tačiau spręsti šią problemą būtina. Liaudies išmintis sako: „Šaukštas deguto medaus statinę sugadina“. Kai koordinuoji respublikinį renginį, kartais tiesiog negali numatyti, kas bus tas šaukštas deguto: šalta salė, neatvykęs teatras, vėluojanti komisija, triukšmingi žiūrovai, reglamento neatitinkanti spektaklio trukmė, fotografo blyksnis, teatrą greičiau važiuoti į namus raginantis vairuotojas, šiurkšti replika.... Vis dėlto kiekvienas turime prisiimti dalį atsakomybės ir įsipareigojimų, kad ATSPINDŽIAI vyktų kuo sklandžiau ir būtų visų laukiama ir kuriama švente.

Irena Maciulevičienė
„Atspindžių“ koordinatorė