Birželio 17–19 d. Vilniuje šėls jaunystė – dainuojantys, grojantys, šokantys Baltijos šalių studentai suvažiuos į dainų ir šokių šventę „Gaudeamus“, kuri nuo 1956 m. kas keletą metų vyksta paeiliui Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. „Gaudeamus“ suteikia unikalią galimybę atlikėjams ir žiūrovams visų trijų šalių atlikėjus ir kultūrą pamatyti viename renginyje, tuo labiau, kad šiemet Kalnų parke paskutinę šventės dieną susitiks visų žanrų atlikėjai – kartu koncertuos chorai, šokių kolektyvai, pučiamųjų bei liaudies instrumentų orkestrai. Pasak šventę organizuojančios įstaigos – Lietuvos nacionalinio kultūros centro – direktoriaus Sauliaus Liausos, studentų meno mėgėjų kolektyvai iš kitų išsiskiria didelėmis meninėmis ambicijomis, dideliais užmojais ir jaunatviška energija.

Tai, kad choristams dainavimas yra gyvenimo būdas, patvirtina VDU Švietimo akademijos choro „Ave Vita“ prezidentas Darius Savickas, paklaustas, kas paskatina studentus burtis į meno kolektyvus: „Pirmiausia tai, kad jaučiame malonumą – neitume dainuoti, jei ši veikla nepatiktų. Po darbų, mokslų susitinkame su bendraminčiais, tai geras atsipalaidavimo būdas. Dieną, paskaitų metu, universitete būna tylu, o vakare jis atgyja, skamba nuo šokių ir dainų“. Pasak jo, kiekvienas studentas turėtų sudalyvauti dainų šventėse, nes tai stipri vidinė motyvacija veikti, keisti pasaulį: susiduri su tūkstantine minia, kuriai svarbu saugoti, puoselėti tradicijas. D. Savickas yra dalyvavęs 2018 m. Tartu vykusioje „Gaudeamus“ šventėje: „Prisimenu labai gerą jausmą dainuojant kartu su kitais studentais tūkstantinėje minioje, kai po kūną laksto šiurpuliai ir supranti, kodėl tiek laiko reikėjo ruoštis, repetuoti. Supranti, kad mus vienija vienybė, o joje slypi jėga. Šių dienų kontekste, kai netoliese vyksta karas, ta vienybė yra be galo svarbi. „Gaudeamus“ šventė suvienija Baltijos šalių studentus, parodo vyresniems žmonės, kad jaunimui svarbios tradicijos, jie jas puoselėja“.

Vietoj diplomų teikimo – į „Gaudeamus“ šventę

Violeta Belousova, studijų metais dainavusi Vilniaus kolegijos merginų chore „Vaidilutės“, pasakojo, kad kadaise dėl šio festivalio (tais metais jis vyko Estijoje, Tartu mieste), turėjo atsisakyti dalyvavimo diplomų teikimo šventėje. Po renginio ji sakė, kad tokio sprendimo tikrai nesigaili ir tai buvo pati gražiausia šventė, kurioje teko dalyvauti: „Tai buvo mano pirma kelionė su choru, labai patiko Tartu miestelis. Atmintyje išliko itin geri prisiminimai apie repeticijas, organizatorius – kaip jie mus visus priėmė, apgyvendino. Ir, žinoma, didžiausi įspūdžiai iš koncerto, stovint scenoje ir dainuojant jungtiniame chore. Atsimenu, kad ir po repeticijų, laisvu laiku, būdavo, orkestras užgroja, o visi šalia esantys uždainuoja kokią nors dainą – muzika ir dainos skambėjo visur“. Šios tradicijos nesikeičia – turbūt visose „Gaudeamus“ šventėse chorinės dainos ir liaudies ar žinomi įvairių atlikėjų kūriniai skamba ne tik per repeticijas ir koncertus, ne tik pagal repertuarą ir dirigento mostą, bet ir viešajame miesto transporte ar kolektyvų užsakytuose autobusuose, eilėse prie maisto (jei vienas kolektyvas nemoka kito atliekamos dainos žodžių, galima palaikyti ritmą mušamaisiais – šakutėmis į stiklines), nakvynės vietose.

Dar labiau nei bendri pomėgiai šokti ar muzikuoti į šventę atvykstančius studentus vienija kelias dienas trunkantis buvimas kartu: važiuojant autobusu, kartu nakvojant (kad ir ant grindų), dainuojant repeticijose ir renginiuose, susipažįstant su kitų kolektyvų nariais, kita šalimi ir miestu, kuriame dalis kolektyvo galbūt lankosi pirmą kartą. Bendrystė užburia. „Taip linksma, kad nežinau, kaip reikės gyventi paskui“, – grįžtant iš 2018 m. Tartu vykusios šventės (nors tąkart buvo itin šalta, lietinga ir vėjuota) vienos choristės autobuse ištarta frazė turbūt geriausiai apibūdina renginio dvasią.

 Studentų chorų situacija

Rasa Gelgotienė, trijų Vilniaus universiteto chorų ir šios šventės meno vadovė, Lietuvos chorų sąjungos prezidentė, pritaria S. Liausos minčiai, kad studentų chorai itin stiprūs. Anot jos, ši šventė svarbi pirmiausia patiems jos dalyviams, nes dauguma jaunų žmonių ir baigę studijas tęsia savo veiklą meno mėgėjų kolektyvuose, be to, tampa profesoriais, ugdymo įstaigų vadovais, ateityje nuo jų požiūrio į chorinį meną priklausys kitų chorų atsiradimas ar išlikimas. O šiuo metu studentų chorų situacija dėl universitetų jungimo nėra gera – kai kurių kolektyvų išlikimas pakibo ant plauko, pavyzdžiui, neseniai šimtmetį atšventusio Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mišraus choro „Daina“, kurio didelę dalį sudaro alumnai. Kai kurių aukštųjų mokyklų vadovų nuomone, jų kolektyvus turėtų sudaryti studentai. „Bet juk atstovaujama universitetui, o alumnai, kaip ir studentai, darbuotojai, yra jo bendruomenės dalis. Niekur pasaulyje nėra taip, kad alumnai būtų išstumiami. Neseniai lankiausi daugelyje Europos universitetų, pamačiau, kiek daug dėmesio ten skiriama universitetų chorams, o daugiau nei pusė jų narių yra alumnai. Skandinavijos šalyse aukštosios mokyklos netgi leidžia ir siūlo steigti asociacijas, kurias paremia finansiškai ir taip gali apmokėti alumnams choristams nakvynės ir transporto išlaidas, kolektyvams vykstant į koncertines keliones“, – pasakojo chorvedė. Paklausta, ar pandemija ir nuotolinis darbas turėjo įtakos aukštųjų mokyklų chorų kiekybei ir kokybei, pašnekovė atsakė, kad, deja, taip: „Tų, kurie dainavo pas mus anksčiau, pandemija iš vėžių neišmušė, šie žmonės laukė, kol apribojimai baigsis. Bet pastaruosius dvejus metus rudenį surinkdavome naujokus ir negalėjome jų įtraukti į aktyvią veiklą, dauguma jų nubyrėdavo, tad kai universitetą baigs dabartinė karta, bus sunkūs laikai, dar labiau iškils alumnų klausimas“. Kalbėdama apie šventės chorų repertuarą R. Gelgotienė sakė, kad dėl pandemijos kolektyvams pasiruošti buvo sudėtingiau, bet kūriniai šiemet gražūs, tad ir šventė turėtų būti graži. Kokias dainas chorai atliks, visi jų vadovai sprendžia kartu: pasitardami, kartais ilgokai diskutuodami, bet bendrą sprendimą rasti pavyksta, ypač, kai spaudžia laikas. Chorų koncerte Šv. Jonų bažnyčioje, kurioje pasirodys ir kitų Baltijos šalių chorai, jungtinis Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų choras, sudarytas iš vienuolikos kolektyvų, atliks Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Te Deum“ – kūrinį pučiamųjų instrumentų orkestrui, jungtiniam chorui, vargonams ir solistams.

Šiemet „Gaudeamus“ šventės pavadinimas yra „Karta 3000“, nes joje dalyvaus studentai, gimę trečiajį tūkstantmetį. Šiais metais minime ir Lietuvos universitetų metus. Danguolė Beinarytė, KTU akademinio choro „Jaunystė“ vadovė, į klausimą, ar naujoji studentų karta kuo nors skiriasi nuo ankstesnių, atsakė: „Studentai visada tokie, kokie buvo – nesikeičia. Mus keičia tik pati aplinka, technologijos, į kurias įsitraukiame, visi tapome uždaresni, po pandemijos greitas gyvenimo tempas verčia iš kojų, bet stengiamės, dirbame – kad choras suskambėtų, reikia įdėti daug darbo. Jei savaitę nevyksta repeticijos – jau blogai, o karantino metu jos nevyko kur kas ilgiau, tenka pradėti kone nuo nulio. Atsigauti nėra lengva, todėl džiaugiamės grįžtančiais renginiais, tuo, kad sugebame suorganizuoti tokią šventę, o kaip pavyks meninius sumanymus įgyvendinti, pamatysime. Rudenį ir pavasarį vyko jungtinio studentų choro koncertai Latvijoje (Liepojoje) ir Lenkijoje (Punske), nes reikia, kad chorai susidainuotų, bet dar laukia repeticijos Kalnų parke, manau, kad jaunimas pasirodys kaip gali geriausiai, na ir, svarbiausia, kad būtų geras oras“.

Kiekviena Baltijos šalis šventėje turės savo šūkį – lietuvių šūkiui pasirinkta „Tautiškos giesmės“ eilutė „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“. Kokie bus kitų šalių šūkiai, kokią programą trečiąjį tūkstantmetį gimę studentai parodys Lietuvos publikai? Visą tai sužinosime jau netrukus, apsilankę renginiuose Vilniaus rotušės aikštėje, Šv. Jonų bažnyčioje, Kalnų parke. Festivalyje dalyvaus Lietuvos, Latvijos, Estijos aukštųjų mokyklų bei kolegijų studentų chorai, šokių kolektyvai, pučiamųjų ir liaudies instrumentų orkestrai.

Festivalį organizuoja Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Dovilė Šileikytė